Štai taip. Šįkart nebus anei nuotraukos, anei rašinėlio apie "akių dūmimą". Kol kas vienintelė ištikimiausia ir visokia kitokia -iausia šio blog'o sekėja (žinoma neskaitant vienintelio ir nepakartojamo mano vyro, kurį, tenka pripažinti, mezgimas ir pan. dalykai domina itin saikingai :) ) guodėsi jaučianti negalią kurį laiką gyvendama be fotoaparato. Labai gerai ją suprantu, nes net sunkiai telpa į žodžius, kaip tuomet jaučiasi blog'erė (tegu dar ir visai pradedančioji) be... kompiuterio. Tiksliau gal būtų sakyti su laaabai atnaujintu kompiuteriu, bet šia tema nesiplėtosiu. Mano išpuoselėtas mezgimo archyvėlis reanimuojamas ir prognozės toli gražu ne džiuginančios - tikrai liks tai, ką turėjau prieš gerus tris mėnesius. Tai žinoma geresnioji naujiena. Blogesnioji ta, kad per tokį atrodytų neilgą laiko tarpą gerų dalykų galima sukaupti neįtikėtinai daug ir dėl įdėto triūso beigi išsibarsčiusių net nuorodų, kur tų gėrių vėlekos iš naujo ieškoti, širdelę sopa...
Taigi laukiu. Viena vertus, galvoje nesiliauja suktis mintys, kiek galbūt reikės įdėti pastangų dėl visiško atsitiktinumo, nesėkmės, o ir tos pastangos vargu ar leis išspausti jau turėtą, kaip sakoma, rankoje laikytą, variantą. Kita vertus, nori nenori dar ir dar kartą susiduri su tiesa, jog viskas šiame pasaulyje laikina - čia atrodo kažką turi, kuo galėtum ir su artimu dosniai pasidalinti, čia vėl pats stovi plikas basas... Kad perdaug neprisirištum, kad nepamirštum, dėl ko esi po šia saule.
Iš pradžių dėl visos šios painiavos nuotaika buvo kaip tik tokia, kai norisi nulįsti į kamputį ir nebent ramiai pasiklausyti Rasos LaPienės muzikos - yra kelios jos senosios giesmės, dainos, kurių visada klausausi tokios nuotaikos. Tada manęs geriau nejudinti :)
Kitas ne prastesnis būdas leisti susigulėti mintims - mezgimas. Taigi galų gale pradėjau megztuką - pirmąkart sau ir pirmąkart rimtėlesniu kiauraraščiu. Nežinau, gal ne toks tas raštas ir rimtas, o gal perprastos nuomonės buvau apie kiauraraščius, bet procesas visai malonus ir smegeninės pernelyg apkrauti nereikia, o įvėlus klaidelę ji matyti iškart, o ne nuo pusės mezginio, ko labiausiai bijojau.
Dar truputuką skaitau. Ilgai gulėjo lentynoje ši anytos paskolinta knygelė - vis neprisiruošiau atsiversti, atrodė labai jau nepatraukliai: kažkoks detektyvas, o dar apie Afriką, dar kažkokie gremėzdiški neištariami veikėjų vardai, o autorius - medicinos teisės profesorius (su pastarąja yra tekę turėti reikalų ir bene vienintelis su ja susijęs neabejotinai teigiamas dalykas - kad dieną, kai išlaikiau įskaitą, iš savo būsimo vyro gavau pasiūlymą tekėti). Trumpai tariant, daugeliu atžvilgiu ta knyga manęs nedomino, bet gi nepadoru pernelyg ilgai laikyti negrąžintą daiktą. O štai dabar skaitau jau antrąją - visiškai savo noru ir visai neatsisakyčiau dar dviejų šios serijos knygų. "Didžiosios Britanijos mokslininkai šias knygas rekomenduoja net kaip psichoterapijos priemonę" - na ir kas, kad apie Afriką :)
3 komentarai:
Oi... kaip suprantu. Ir žinau, kad visokie paguodos žodžiai (o dar ir gerokai vėluojantys) tokiais atvejais labiau erzina, nei guodžia (na, visokie ten - nėra to blogo, kas neišeitų į gera, ar viskas išeina į gera Dievą mylinčiam žmogui... :))
Žodžiu, raionali išvada iš susidariusios situacijos - viena: reikia įsigyt išorinį atminties diską visam vertingam archyvui saugot, kad panašiais atvejais neliktume "be nieko". Mano kompiuteris irgi toks, ant ribos, o išorinio disko vis nenusiperku. Tai baisiausia mintis yra, kad liksiu be visų sukauptų šeimos nuotraukų ir viso anglų kalbos mokymo(si) archyvo...
Šiaip, labai geri saviterapijos būdai. O knygą įtraukiu į "skaitysimų" sąeašiuką - suintrigavai :)
Tai ir apmaudžiausia, kad net ir išorinį atminties diską turime, tik kad paskutinįkart į jį įrašinėta prieš gerus tris mėnesius... Po tokios pamokos žinoma reikės šio reikalo imtis reguliariau.
O dabar ką, archyvas - visiškas jovaliukas (net sunku patikėti, kad buvau šitaip apsivertusi), sistema kompe - nors ir ne toks tragiškas variantas, kaip buvo po pirmojo atnaujinimo, vis dėlto priprasti reikia, kai kurių programėlių (pvz. įkelti nuotraukas iš fotoaparato) ar išvis nebėra, ar bent jau irgi kažkur nusimėčiusios. Trumpai tariant, žiūriu kaip ožys į naujus vartus, o laikiau save lyg ir raštingu žmogumi.
Beje tik ką buvau parašiusi tokį netrumpą komentarą apie žuvies dieną, o pasirodo po didžiųjų permainų vėl galiu reikštis tik savame blog'e. Et, mesiu kompą šiukšliadėžėn ir einu miegot.
oi, už ketvirtadienį - žuvies dieną tai bijau nuo kai kurių krikščionių gaut skūron už ezoterinius nukrypimus :D... Tai gal čia nuo pylos buvau apsaugota... :)
Beje, kaip šiandien pamenu, kaip universitete komiuterinio raštingumo paskaitose dėstytojas sakydavo: informaciją išsaugoti reikia BENT trijose skirtingose vietose, o svarbiausius savo filosofinius raštus - ATSISPAUSDINTI... Flopikų laikai tada buvo :) Dabar, matyt, labai pasitikim kompais, ir dėl to pasidarėm ne tik nuo jų priklausomi bet ir labai pažeidžiami jų griuvimų.
Rašyti komentarą