Gėlėta kosmetinė pagal Tildą

Žaviosios lėlytės Tildos daugeliui turbūt nereikia pristatinėti. Šiuo savo siuvinuku nesistengiau pataikyti į jos spalvingo pasaulio stilių, tačiau nedera nutylėti, jog kaip tik iš knygos Tildas Hus. Sew pretty homestyle, 2006 (čia tokių ir panašių gėrių galima parsisiųsti nemokamai...) pasiskolinau pagrindinę iškarpą (tiesa, man ji pasirodė mažoka, tad, atsispausdinusi ant A4 formato lapo, dar truputėlį padidinau):

Rankinė "kibirėlis"

Šį mėlyną gėlėtą audinį atidavė anyta prieš gerus keletą metų. Jau tąsyk šmėstelėjo mintis, kad jis ko gero visai tiktų rankinei, pirkinių krepšiui ar kam nors panašaus, bet įgyvendinti prisiruošiau štai tik šiemet - matyt per Šv. Velykas kieme tebestūgsantys besmegeniai net ir mane, tokią žiemos mylėtoją, privertė pajusti vasariškos nuotaikos ilgesį.

Pagrindinėms detalėms, t.y. šonams (2 detalės) ir dugnui, naudojau štai tokias iškarpas (iš Lisa Lam knygos The Bag Making Bible - visai norėčiau jos dovanų :) ).

Po 3 minėtąsias detales nepalikdama užlaidų siūlėms išsikirpau iš 3 audinių: gėlėtojo, raudono ir itin standaus, berods nebalintos medvilnės - jis suteikė rankinei formą. Gėlėtos ir standinimo medžiagos detales sudėjau kartu, susiuvau rankinės šonus bei prisiuvau dugną. Tokį patį pamušalinį "maišelį" pasiuvau iš raudono audinio. Sudėjau maišelius vieną į kitą ir ėmiausi rankenų. Joms naudojau jau minėtą žarnelę, tik šįsyk truputį plonesnę. Iš įstrižo (!) raudono audinio išsikirpau reikiamo pločio juostų (prie išorinio žarnelės perimetro dar pridėjau po 2,5 cm - siūlėms ir dėl šiokio tokio laisvumo) ir prisiuvau siuvimo mašina štai taip (pirmiausiai priekinę ir užpakalinę trumpąsias dalis, paskui likusias "pažastis" :)  ir jų tęsinį - rankenas):

Virtuvinės užuolaidos

Jau galiu pasirodyti, prie ko derinau puodkeles ir staltiesę.

Ganėtinai sudėtinga nufotografuoti užuolaidą neišsiduodant, koks vaizdas už lango :) Na bent pamėginau... Visa bėda, kad nelabai matosi ir pačios užuolaidos.

Kad užuolaida atrodytų ilgio tiksliai iki palangės, bet ant šios negultų, pasiūta ji turi būti 12 mm trumpesnė, nei atstumas iki palangės (taip išskaičiau vienoje patarimų knygelėje).

Dėklas kompiuteriui

Šis daiktas atsirado dėl būtinybės - tiesiog prireikė skubiai, per vieną vakarą, sumeistrauti ką nors, kame galėčiau nešiotis savo mažulyti kompiuterį. Dailesnis, visaip kaip pagražintas galbūt dar bus ateityje, o kol kas galiu pasidžiaugti idėja, kaip tokį dėklą (maniškis siūtas iš visai plono audinio) pakietinti - puikiai tinka keli sluoksniai specialios plėvelės, klojamos po laminuotomis grindimis.

Beje šiuo kompiuteriu išties džiaugiuosi, nes jis nešiojamas, o ne tįsiamas įsiręžus, nereikalaujantis papildomo "čemodano" ir visada po ranka. O prie mažesnio monitoriaus ir subtilesnės klaviatūros priprantama - pasirodo kur kas lengviau, nei maniau.

Puodkelės

Dar keletas paskutinių dienų siuvinukų. Šias puodkeles ir virtuvinę pirštinę derinau prie jau esamų tokių pat gėlėtų užuolaidų, kurias parodysiu, kai bus prigręžti kabliukai parišimo juostoms.

Puodkelėms išsikirpau do du kvadratėlius (kraštinė - 20 cm) gėlėto medvilninio audinio ir po du - sintepono (kad būtų storiau), iš įstrižo vienspalvio vyšninio audinio (sudėtis - linas su medvilne, tik procentų nebeprisimenu) - 4 cm pločio juostelių apsiūti kraštams. Siuvau rankomis mašinine siūle. Pirmiausiai prisiuvau juostelę adata durdama per visus minėtuosius sluoksnius:

Pati paprasčiausia staltiesė

Menkas malonumas pasigauti gripą (o jei dar pandeminį - vien pavadinimas kaip skamba). Kita vertus, visai smagu netikėtai gauti savaitę atostogų. Šiandien jau buvau išsitraukusi siuvimo mašiną. Šį bei tą pradėjau, dar kai ką beveik pabaigiau, bet kol kas "pristatyti" galiu tik patį kukliausią darbelį - languotą virtuvinę staltiesę (du vienetus :) , nes gi reikės dažnai skalbti).

Taigi kaip pasisiūti visiškai paprastą stačiakampę staltiesę.

Kaip pasiaurinti pirktinį megztuką

Šįkart visiškai nieko nerašysiu apie mezgimą. Tik pasidžiaugsiu smulkmenėle (net neišeina jos pavadinti gudrybe), kaip pavyko pataisyti pernelyg erdvų pirktinį megztuką. Tiek pagrindinė jo dalis, tiek rankovės man buvo perplačios. Po kelių matavimųsi ir segiojimų žiogeliais nusprendžiau, kad siūles reikėtų perkelti maždaug per 2,5 cm. Taip ir pasižymėjau smeigtukais - 3 cm nuo mezginio krašto:

Dėžutė - adatinė

Ėmiau vieną dieną ir pradžiuginau save nauju smeigtukų rinkiniu - 100 vnt. :) Jei kam nors kyla abejonių, ar tikrai būta čia kuo taip džiaugtis, pamėginkite vietoje tvarkingų smeigtukų išsiversti su senomis aplūžusiomis adatomis - jūsų pirštai netruks pajusti skirtumą...

Na bet dabar ne apie tai. Naują daiktą ir įkurdinti visada norisi tinkamai.

Mano stereotipinį įsivaizdavimą, kad adatinė - tai siūta, siuvinėta, megzta, nerta ar kt., tačiau iš esmės visgi paprasta minkšta pagalvėlė, į kurią giliau įkišus smeigtuką galima tikėtis įsidurti paėmus ją iš kitos pusės, išsklaidė ši idėja. Tokios adatinės "pagalvėlė" turi kietą pagrindą, kurio ir norėdamas nepradurtum. Be to, daiktas gan masyvus, tad smeigtuką lengva pataikyti įkišti kaskart neatitraukiant žvilgsnio nuo darbo. Trečiasis privalumas - čia pat ir patogi talpykla atsarginiams smeigtukams (ar kitiems reikmenims).

Nykštuko kostiumas

Neperseniausiai visu "gražumu" teko patirti, kuo gi skiriasi valstybinis vaikų darželis nuo anksčiau mūsų vyresnėlio lankyto katalikiško. Štai dar tik pirmoji advento savaitė, o aš jau siuvu kostiumą Kalėdų šventei, mat ji, kaip nekvestionuojamai konstatavo auklėtoja, šiemet bus anksti... Taip, pirmoje gruodžio pusėje - su daug linksmybių, saldumynų, dirbtinio sniego bei nykštukų. Kita vertus, gal kaip tik gerai, kad ne Kūčių išvakarėse - bus dar kelios savaitės nurimti ir pasitikti Kristaus gimimą taip, kaip pridera. Neturim tiesa šiemet ir namuose nei advento vainiko, nei advento kalendoriaus - nelabai būtų, kur juos gražiai laikyti, nes esam gerokai užsivertę remontu... Bet per Kalėdas jau turėtų būti tvarkinga ir jauku.

Na o dabar apie nykštukus.

Audiniu aptraukta daiktadėžė

Dar vienas nedidukas seniai kirbėjęs sumanymas - atnaujinti dvi vaikų kambario lentynas.

Galinė jų sienelė buvo tamsiai oranžinė - nors atspalvis ir derantis, daugiau tokio paties kambaryje nėra. Be to, ant šviesios sienos kabančioms tamsioms lentynoms norėjosi suteikti šiokio tokio lengvumo. Taigi susiradau tapetų likučius ir jais išklijavau galines lentynų sieneles - manau visai pavyko sukurti iliuziją, kad ten iš viso nieko nėra:

Na o daiktadėžė - tai pirmasis eksperimentas galutinai išsisėmus kantrybei ieškoti ir ieškoti kažko panašaus parduotuvėse. Arba spalva netinka, arba matmenys ne tokie, arba pernelyg nepatvaru, arba šiaip negražu, arba kaina nei į tvorą, nei į mietą, arba... norėjosi ir pačiai pamėginti :)

Lovatiesė - užvalkalas čiužiniui

Šiandien buvo viena iš tų vis retėjančių dienų, kai mano mažoji mergaitė užmigo pietų. Naudodamasi proga įgyvendinau jau senoką, bet vis eilės nesulaukiantį sumanymą švelniai atsikratyti  skiautininės sūnelio lovatiesės, prie kurios tiesa prasėdėta ne diena ir ne dvi, bet ką jau padarysi - tai nuo pat pradžių nebuvo vykęs pasirinkimas tiek dėl tapetų bei užuolaidų margumo, tiek dėl to, kad tokios lovatiesės kraštus kiekvieną rytą tekdavo kruopščiai sukamšyti tarp čiužinio ir didžiąją lovytės dalį juosiančių apsaugėlių (žinoma - tėveliui arba mamytei...)

Kaip ir dažniausiai, "projekto" įgyvendinimo ėmiausi iš to, ką turėjau namuose, o turėjau dvi gan ribotų matmenų sodriai samaninės spalvos (beveik tiksliai tokios, kaip kilimo) audinio atraižas.

Nauji senučiukės lėlės apdarai

Nežinau nei kokiais keliais ši lėlė kadais pateko į mūsų namus, nei tuo labiau - kiek jai tiksliai metų. Greičiausiai nesuklysiu manydama, jog už mane ji vyresnė.

Drugelio schema:

Skiautininis kilimėlis mažylei

Atraižų naikinimo rezultatas - štai toks kilimėlis parėplioti kūdikiui.

Vieno kvadratėlio kraštinė - 15 cm, iš viso gavosi beveik pusantro metro - dydis sakyčiau tokiai paskirčiai pats tas, tik jau kaip lovatiesės pritaikyti nepavyks.

Pirmąkart siuvau taip, kaip iš tiesų turėtų būti siuvamas skiautinys: iš trijų sluoksnių (vientisas blogosios pusės audinys, sinteponas ir išorinis - iš kvadratėlių), paskui per siūles dygsniavau rankomis (sako galima ir mašina, bet pabijojau, kad sluoksniai neišsislankiotų).