Kai rinkome vardą savo mažylei, vienas iš variantų buvo Adelė. Vėliau jį nukonkuravo kiti, bet didysis broliukas vis prisimindavo ir šį. Galiausiai, kad neliktų vardas be šeimininkės, juo praminėme pirmąją mažosios lėlytę - dovanotą diedukų. O ši suknelė atsirado dar labiau praktiniais sumetimais - nusprendžiau pasilengvinti sau gyvenimą ir užuot eilinį kartą rinkusi iš palovių itin lengvai nurengiamus rūbelius (pusantrų metukų mergytės - tiesiog virtuoziškai), griebiausi vąšelio.
Nužvelgus figūrą netruko paaiškėti, kad iki žmogiškų proporcijų šiai manekenei toloka ir su tipišku reglanu geriau neprasidėti. Tad nunėrusi 50 kilpų pynelę kakliukui tęsiau pagal šią tolygiai platinamo reglano schemą:
Nunėriau pagal ją 7 eiles ir 8-ąją pakartojau 4 kartus.
Matuodama ant lėlytės palikau kiek reikia "rankovėms" (proporcijos išties keistokos - labai jau siaura ir plokščia nugarytė), toliau kartu nėriau tik priekį ir nugarą (rankovių dalį praleisdama) - 3 eiles stulpeliais su užmetimu ("juosmeniui") ir 11 eilių pagal šią schemą (sijonėliui):
Nugarą susiuvau tiek, kad lėlytė vos vos įlįstų, aukščiau įsiuvau tris sagas, prinėriau kiek pamažintas kilpas, o po sijonėliu - tokiais kaip smėlinuko "kelnaites".
Gal ir baisingai nepedagogiška, bet viliuosi, kad kol kas Adelytė bus nenurenginėjama bei sėkmingai (su visomis rankomis ir kojomis) sulauks tokio dukrelės amžiaus, kai šiai norėsis ir namus lėlėms statyti, ir lovelėje migdyti, ir t.t. Broliukas, iš visų pusių pavartęs bei pagyręs: "Nu visai gražu", kiek patylėjęs jau konstatavo: "Aš nemokėsiu nurengti". Kažin ar taip pat manys ir po pietų miego atsikėlusi mažoji lėlytės šeimininkė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą