Paveikslėliai iš džiovintų lapų

Šis sumanymas brandintas bene ilgiausiai iš visų aprašytų Mano buveinėje, todėl nuotraukų nekokybė šiek tiek liūdina, bet tai viskas, ką pavyko išspausti pagaliau pirmiesiems pavasario spinduliams drąsiau apšvietus mūsų virtuvės sieną.

Dvejis 54 x 40 cm tamsiai vyšninės spalvos medinius neblizgius rėmelius įsigijau dar prieš keletą metų:

o mažesnieji (20,5 x 22,5 cm ir 20,5 x 17,5 cm), su "paauksavimais", pagaminti iš veidrodžių rėmų likučių:

Na o su tokia primityvia kompozicija mėginau tarsi imituoti herbariumą, derindama prie jau esamos lapų temos (žr. "Virtuvinės užuolaidos", "Puodkelės").

Paveikslėlių pagrindui panaudojau kelis didžiulio seno kalendoriaus lapus (labai kokybiškas popierius - nuodėmė tokį išmesti).

Visi augalų lapai rinkti mieste vėlyvą vasarą - rudenį ir kelis mėnesius džiovinti suspausti nebereikalingoje knygoje. Mano patarimas - visada lapų prisirinkti gerokai daugiau, negu atrodo, kad prireiks, nes didelė dalis tampa nebegražūs – aptrupa, pakeičia spalvą visai ne taip, kaip norėtųsi, kreivai prisispaudžia užverčiant knygą ar pan. Kaip tik todėl paskutiniam paveikėliui man prireikė dar vienerių metų...

Lapelius klijavau lipalu. Kai klijai gerai išdžiūvo, švelniai pablizginau lapų paviršių pirštais įtrindama šiek tiek "bronzos" – tokių gelsvų miltukų, mano mamos jaunystėje naudotų makiažui. Nežinau ar dabar jų, būtent tokių, dar būna pirkti – kiek esu bandžiusi visokių purškiamų rankdarbiams skirtų dažų, jie vaizdą daugiau gadina, nei puošia. Minėtų miltelių blizgesys matosi tik ryškesnėje šviesoje, daugiau – žiūrint tam tikru kampu, o šiaip lapų paviršius atrodo natūraliai.

Lėlių namas

Kad vyrui teks sumeistrauti lėlių namą, buvo sutarta dar tada, kai sužinojome, jog laukiamės mergaitės. Sutarta ir pamiršta...  Bet štai prieš šias Kalėdas mūsų mažoji (beveik penkiametė) grįžusi iš darželio nei kiek neabejodama pareiškė, kad po eglute ji rasianti būtent namelį lėlėms (supakuotą į dėžę, kuri vietos daug neužima ir į senelio maišą, savaime suprantama, kuo puikiausiai tilps). Kadangi parduotuvių asortimentas nenudžiugino, o ir norėjosi kažko savo bei jaukaus, pamažu puoselėjamo kartu su vaikučiais, nutarėme namo statybas pradėti visi kartu dar iki švenčių. Įkvėpimu tapo šis optimistiškas aprašymas, o pradine medžiaga - maždaug tokia lentyna:

(nuotrauka pasiskolinta)

Namo nugarėlei panaudojome didelį kartono lakštą (iš spintos detalių pakuotės), kurį vyras "prišaudė" metalinėmis kabėmis po to, kai ant jos jau buvo užklijuoti "tapetai".

Kambarių sienas išklijavau Sunukuose pirkta lipnia plėvele: gėlėta ir marginta žaliais bei raudonais ornamentais:

Luboms matinės baltos plėvelės pirkau Ermitaže iš likučių.

Na o čia Kalėdų senelio dovanos - pirmoji namo gyventoja ir keli baldeliai (tokių esu pastebėjusi :) PC "Prisma" po 5 lt):

Saldžios rožytės

Tokias rožytes mano vaikystėje kepdavo vienos darželio draugės mama – skonis gal ir nėra kažkuo labai ypatingas, primena tradicinius "susuktus" vaflius, bet vis kažkas įdomesnio papuošti šventiniam stalui.

Tešlą paruošti labai paprasta. Produktai maždaug 11 rožyčių:

• 4 kiaušiniai,
• 1 stiklinė miltų,
• 1 stiklinė cukraus,
• vanilinio cukraus (nebūtina).

Kepama po vieną rožytę. Ant didelės sviestu išteptos skardos kuo didesniais atstumais vienas nuo kito arbatiniu šaukšteliu papilami 7 tešlos "blyniukai" – būsimi rožytės žiedlapiai. Reikia stengtis, kad jie būtų kuo taisyklingesnės formos (skardos paviršius irgi pageidautinas kuo lygesnis, kad tešla nevarvėtų, lapeliai nesusilietų). Krašteliams pradėjus gelsti skarda ištraukiama iš orkaitės ir labai greitai, kol blyneliai dar karšti, iš jų tvirtai suspaudžiant suformuojama rožė. Svarbu nekepti lapelių perilgai – tuomet jie bus pertrapūs ir sulipdyti nebepavyks. Suformavus rožę skarda, jei reikia, dar patepama sviestu, ir kepami 7 blyniukai kitai rožytei ir t.t.

Popieriniai paukščiai

Dalinuosi radinuku – štai tokių popierinių paukštukų, pasiruošusių iškeliauti į mūsų vaikų darželį, schemomis (ir šiek tiek anglų kalba).