Balta kepuraitė

Prisipažinsiu - su šia kepuraite užtrukau ilgiau nei tikėjausi. Tai žinoma nereiškia, kad visą laiką nuo tada, kai pasirodžiau virtuvines užuolaidas, nepaleidau iš rankų vąšelio, bet ardyti teko ne kartą ir ne du.

Pagrindinis raštas ėjosi greitai ir smagiai:

Jo schemą pasiskolinau:

Šaltinis

Na o čia tas mano vargų kaltininkas - viršugalvis. Labai norėjosi, kad visa kepuraitė būtų nunerta tarsi vienu raštu:

Gal patį centrą kitą (penktą?) kartą jau nerčiau ir kiek kitokį, bet perėjimu nuo "blynuko" į pagrindinį nebeplatėjantį raštą esu patenkinta. Tik jau dovanokite - tikslaus aprašymo šįkart nebus. Gal tik mažutė paslaptis - kai motyvai nėra visiškai smulkučiai, geriausia visgi pirma pasiskaičiuoti, kiek pasikartojimų tilps aplink visą galvytę, o ne bandyti pataikyti platinant iš akies. Mano atveju pasikartojimų reikėjo 23 - skaičius nei šioks, nei toks, pataikyti aklai šansų ne kažin kiek.

Nertas meškutis

Jaučiu šiokią tokią silpnybę meškiukams, meškučiams, meškyčiams, meškulyčiams, meškutėliams ir visokiems kitokiems meškiškiems jų giminaičiams, tad nenuostabu, kad mūsų namuose jų lyg ir nestinga. Tačiau kol kas dar nebuvo nė vieno - rankų darbo. Žinau žinau, "tikrųjų" pliušinių meškiukų siuvimas yra atskira meno, o tuo pačiu ir mokslo, šaka, į kurią, tiesą pasakius, prisibijodama dar vienos priklausomybės, sąmoningai stengiuosi savo nosytės nekišti, bet kai visai netyčia (na beveik...) užtikau tokį išsamų lietuvišką ir ne persudėtingą nerto meškučio aprašymą, "poeto širdis neatlaikė"... Dabar žinoma galvoje knibžda minčių mintelių, ką ir kaip buvo galima daryti geriau, bet šįkart stengiausi perdaug nenutolti nuo aprašymo, kuris, neriant pirmą meškiuką gyvenime, tikrai puikus. (Tiesa kojytes keliomis eilutėmis visgi patrumpinau ir dar letenytes pasiuvinėjau).

Suknelė Adelytei

Kai rinkome vardą savo mažylei, vienas iš variantų buvo Adelė. Vėliau jį nukonkuravo kiti, bet didysis broliukas vis prisimindavo ir šį. Galiausiai, kad neliktų vardas be šeimininkės, juo praminėme pirmąją mažosios lėlytę - dovanotą diedukų. O ši suknelė atsirado dar labiau praktiniais sumetimais - nusprendžiau pasilengvinti sau gyvenimą ir užuot eilinį kartą rinkusi iš palovių itin lengvai nurengiamus rūbelius (pusantrų metukų mergytės - tiesiog virtuoziškai), griebiausi vąšelio.

Nužvelgus figūrą netruko paaiškėti, kad iki žmogiškų proporcijų šiai manekenei toloka ir su tipišku reglanu geriau neprasidėti. Tad nunėrusi 50 kilpų pynelę kakliukui tęsiau pagal šią tolygiai platinamo reglano schemą:

Nunėriau pagal ją 7 eiles ir  8-ąją pakartojau 4 kartus.

Matuodama ant lėlytės palikau kiek reikia "rankovėms" (proporcijos išties keistokos - labai jau siaura ir plokščia nugarytė), toliau kartu nėriau tik priekį ir nugarą (rankovių dalį praleisdama) - 3 eiles stulpeliais su užmetimu ("juosmeniui") ir 11 eilių pagal šią schemą (sijonėliui):

Nugarą susiuvau tiek, kad lėlytė vos vos įlįstų, aukščiau įsiuvau tris sagas, prinėriau kiek pamažintas kilpas, o po sijonėliu - tokiais kaip smėlinuko "kelnaites".

Gal ir baisingai nepedagogiška, bet viliuosi, kad kol kas Adelytė bus nenurenginėjama bei sėkmingai (su visomis rankomis ir kojomis) sulauks tokio dukrelės amžiaus, kai šiai norėsis ir namus lėlėms statyti, ir lovelėje migdyti, ir t.t. Broliukas, iš visų pusių pavartęs bei pagyręs: "Nu visai gražu",  kiek patylėjęs jau konstatavo: "Aš nemokėsiu nurengti". Kažin ar taip pat manys ir po pietų miego atsikėlusi mažoji lėlytės šeimininkė...

Lininė kepuraitė

Šį skrybėliuką bandžiau derinti prie rankinės. Visa bėda, kad lininių siūlų nuo pastarosios atliko aiškiai permažai (o kol kas esu išsikėlusi tikslą nepirkti naujų, kol gerokai neapmažinsiu turimų sankaupų), tad štai ką po kelių ardymų pavyko išspausti kombinuojant su baltais medvilniniais siūlais:

Nėriau labai panašiai kaip kepurėlę su garlaiviu. Baltai juostai pritaikiau šį kryžiuotų stulpelių raštą:

Nuotraukose ji kiek suglebusi, nes kepuraitė manekenui - kamuoliui truputėlį perdidelė, o ir medvilniniai siūlai minkštesni už lininius, bet ant galvos pasitempia ir tokio tarsi susiaurėjimo nematyti.

Gėlytę nėriau pagal abi šias schemas (lininių siūlų vos beužteko žiedlapių krašteliams...):

Nerta lininė rankinė

Senokai audžiau mintelę apie štai tokio modelio rankinę, tik vis nesijaučiau pakankamai susidraugavusi su vąšeliu. O pasirodo įgyvendinimas, kaip tokiai nėrėjai, ne tiek labai ir užtruko.

Aprašymas (žaviuosi japonų sugebėjimu taip trumpai ir aiškiai perteikti tai, kam mūsuose greičiausiai prireiktų visos paklodės menkaverčio teksto):

Mano siūlai matyt buvo kiek plonesni už rekomenduojamus, tad nurodyto dydžio kvadratui nunerti prireikė daugiau eilių, bet proporcijų tai nesugadino - toliau viską dariau pagal schemą.

Rankenoms naudojau "Senukuose" pirktą tokią skaidrią žarnelę (berods kaip tik tokio ir storio - nebesu tikra). Magnetukus turėjau išimtus iš kažkokios senos rankinės.

Kepurėlė su garlaiviu

Nėriau pagal šią schemą (tik eilių pritrūko, tad šiek tiek improvizavau):

Baigusi platinimą kantelį dariau taip:

Perėjimą iš tiesiosios kepurėlės dalies į bryliuką nėriau taip:

 

Garlaiviukas - mano kūryba. Tik debesėlį bandžiau šifruoti šį:

Vėliau radau kur kas aiškesnę, nors ir ne visai tokią, schemą:

Kepurėlė - pirmas blynas

Pirmasis kuklus bandymas nerti vasarinę kepurėlę (kovojant su siūlų likučiais...):

Kepurėlės schema (man prireikė kiek daugiau eilių):

Gėlyčių schema:

Nauji senučiukės lėlės apdarai

Nežinau nei kokiais keliais ši lėlė kadais pateko į mūsų namus, nei tuo labiau - kiek jai tiksliai metų. Greičiausiai nesuklysiu manydama, jog už mane ji vyresnė.

Drugelio schema: