Lovatiesė - užvalkalas čiužiniui

Šiandien buvo viena iš tų vis retėjančių dienų, kai mano mažoji mergaitė užmigo pietų. Naudodamasi proga įgyvendinau jau senoką, bet vis eilės nesulaukiantį sumanymą švelniai atsikratyti  skiautininės sūnelio lovatiesės, prie kurios tiesa prasėdėta ne diena ir ne dvi, bet ką jau padarysi - tai nuo pat pradžių nebuvo vykęs pasirinkimas tiek dėl tapetų bei užuolaidų margumo, tiek dėl to, kad tokios lovatiesės kraštus kiekvieną rytą tekdavo kruopščiai sukamšyti tarp čiužinio ir didžiąją lovytės dalį juosiančių apsaugėlių (žinoma - tėveliui arba mamytei...)

Kaip ir dažniausiai, "projekto" įgyvendinimo ėmiausi iš to, ką turėjau namuose, o turėjau dvi gan ribotų matmenų sodriai samaninės spalvos (beveik tiksliai tokios, kaip kilimo) audinio atraižas.

Pirmiausiai atraižas susiuvau tarpusavyje - užteko kaip tik tiek, kad dengtų čiužinio viršų, šonus nei galus (nuo jų šiek tiek net atliko - bus galima pamąstyti ir apie dekoratyvines pagalvėles). Apatinei daliai panaudojau seną, tačiau itin tvirtą baldinį gobeleną (violetinį...  bet jo vis tiek nesimatys) - naudojau du jo gabalus, kad susidarytų anga, panašiai kaip pagalvės užvalkalo, su 15 cm persiklojimu (standesniam čiužiniui angos manau reikėtų laisvesnės).

Susiuvau šonus ir neišvertusi įvilkau į vidų čiužinį. Pakoregavau audinių ilgį ir nenuvilkusi taip pat užsiuvau galus. Ties kampais nusiuvau vertikalias siūles ir susidariusius trikampėlius užlenkusi prikabinau ties galinių užvalkalo dalių. (Tiesa viską dariau rankomis, nes siuvamoji mašina tikrai būtų prižadinusi mano uoliąją padėjėją).

Vaizdas iš viršaus

Vaizdas iš apačios

Ramu ir tvarkinga, o svarbiausia - sūnelis galės rytais pats pasikloti lovą, nes tereikės patalus sudėti į stalčių.