Ėmiau vieną dieną ir pradžiuginau save nauju smeigtukų rinkiniu - 100 vnt. :) Jei kam nors kyla abejonių, ar tikrai būta čia kuo taip džiaugtis, pamėginkite vietoje tvarkingų smeigtukų išsiversti su senomis aplūžusiomis adatomis - jūsų pirštai netruks pajusti skirtumą...
Na bet dabar ne apie tai. Naują daiktą ir įkurdinti visada norisi tinkamai.
Mano stereotipinį įsivaizdavimą, kad adatinė - tai siūta, siuvinėta, megzta, nerta ar kt., tačiau iš esmės visgi paprasta minkšta pagalvėlė, į kurią giliau įkišus smeigtuką galima tikėtis įsidurti paėmus ją iš kitos pusės, išsklaidė ši idėja. Tokios adatinės "pagalvėlė" turi kietą pagrindą, kurio ir norėdamas nepradurtum. Be to, daiktas gan masyvus, tad smeigtuką lengva pataikyti įkišti kaskart neatitraukiant žvilgsnio nuo darbo. Trečiasis privalumas - čia pat ir patogi talpykla atsarginiams smeigtukams (ar kitiems reikmenims).
Aš naudojau apskritą plastmasinę dėžutę nuo rankų kremo - pamaniau, kad taip bus saugiau, kai aplink sukiojasi vaikai.
Pradėjau nuo "pagalvėlės". Išsikirpau iš kartono kiek mažesnį nei dėžutės skersmuo skritulį. Ant jo dėjau panašių matmenų kokius 5 sluoksnius sintepono (tarp jų ties skritulio viduriu dar pridėjau mažesnių skiautelių) ir galiausiai aptraukiau audiniu, gan tvirtai jį įtempdama (siūlais, nes klijuoti labai nemėgstu).
Tokiu pačiu audiniu su lipalu apklijavau dėžutės ir dangtelio vertikalias sieneles, palikdama gan platų nepriklijuotą kraštą. Prieš klijuodama nusiuvau vertikalias siūles - taip, kad medžiaga dėžutę aptrauktų standžiai. Ties dangtelio susijungimo vieta su dėžute dėjau neirstantį audinio kraštą (jis pasitaikė gan dailus).
Klijams sustingus, minėtuosius paliktus kraštus palenkiau ir taip siūdama (adata kabindama ties priešingomis apskritimo pusėmis) aptempiau dėžutės dugną bei dangtelio viršų (susidarė siūlų tinkleliai).
Kadangi mano dėžutė pasirodo dugne turėjo nedidelį įdubimą, pagalvėlę prisiuvau prie dugno, o ne prie dangtelio - taip ji geriau prisispaudė. Likusį visai nedidelį tarpelį paslėpiau prisiūdama pirktinę juostelę iš baltų skrituliukų.
Dangtelį papuošiau priklijuodama taipogi pirktinį nėrinuką.
Iš kartono iškirpau dar vieną skritulį (šįkart tokio skersmens, kaip dėžutė), aptraukiau jį audiniu ir priklijavau prie adatinės dugno (buvusio plastmasinės dėžutės dangtelio). Gerai paslėgiau, kol sustings lipalas.
Pabaigai turbūt dera kaip visada paminėti ir trūkumus. Mėgstu, kai naujas daiktas kalbėte kalba apie švarą. Deja lipalas yra lipalas - vaizdo gal ir negadina, bet to malonaus švaros jausmo laikant rankose visgi nėra. Nežiūrint to, sumanymą laikau visgi pavykusiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą