Jaučiu šiokią tokią silpnybę meškiukams, meškučiams, meškyčiams, meškulyčiams, meškutėliams ir visokiems kitokiems meškiškiems jų giminaičiams, tad nenuostabu, kad mūsų namuose jų lyg ir nestinga. Tačiau kol kas dar nebuvo nė vieno - rankų darbo. Žinau žinau, "tikrųjų" pliušinių meškiukų siuvimas yra atskira meno, o tuo pačiu ir mokslo, šaka, į kurią, tiesą pasakius, prisibijodama dar vienos priklausomybės, sąmoningai stengiuosi savo nosytės nekišti, bet kai visai netyčia (na beveik...) užtikau tokį išsamų lietuvišką ir ne persudėtingą nerto meškučio aprašymą, "poeto širdis neatlaikė"... Dabar žinoma galvoje knibžda minčių mintelių, ką ir kaip buvo galima daryti geriau, bet šįkart stengiausi perdaug nenutolti nuo aprašymo, kuris, neriant pirmą meškiuką gyvenime, tikrai puikus. (Tiesa kojytes keliomis eilutėmis visgi patrumpinau ir dar letenytes pasiuvinėjau).
