Paveikslėliai iš džiovintų lapų

Šis sumanymas brandintas bene ilgiausiai iš visų aprašytų Mano buveinėje, todėl nuotraukų nekokybė šiek tiek liūdina, bet tai viskas, ką pavyko išspausti pagaliau pirmiesiems pavasario spinduliams drąsiau apšvietus mūsų virtuvės sieną.

Dvejis 54 x 40 cm tamsiai vyšninės spalvos medinius neblizgius rėmelius įsigijau dar prieš keletą metų:

o mažesnieji (20,5 x 22,5 cm ir 20,5 x 17,5 cm), su "paauksavimais", pagaminti iš veidrodžių rėmų likučių:

Na o su tokia primityvia kompozicija mėginau tarsi imituoti herbariumą, derindama prie jau esamos lapų temos (žr. "Virtuvinės užuolaidos", "Puodkelės").

Paveikslėlių pagrindui panaudojau kelis didžiulio seno kalendoriaus lapus (labai kokybiškas popierius - nuodėmė tokį išmesti).

Visi augalų lapai rinkti mieste vėlyvą vasarą - rudenį ir kelis mėnesius džiovinti suspausti nebereikalingoje knygoje. Mano patarimas - visada lapų prisirinkti gerokai daugiau, negu atrodo, kad prireiks, nes didelė dalis tampa nebegražūs – aptrupa, pakeičia spalvą visai ne taip, kaip norėtųsi, kreivai prisispaudžia užverčiant knygą ar pan. Kaip tik todėl paskutiniam paveikėliui man prireikė dar vienerių metų...

Lapelius klijavau lipalu. Kai klijai gerai išdžiūvo, švelniai pablizginau lapų paviršių pirštais įtrindama šiek tiek "bronzos" – tokių gelsvų miltukų, mano mamos jaunystėje naudotų makiažui. Nežinau ar dabar jų, būtent tokių, dar būna pirkti – kiek esu bandžiusi visokių purškiamų rankdarbiams skirtų dažų, jie vaizdą daugiau gadina, nei puošia. Minėtų miltelių blizgesys matosi tik ryškesnėje šviesoje, daugiau – žiūrint tam tikru kampu, o šiaip lapų paviršius atrodo natūraliai.

Lėlių namas

Kad vyrui teks sumeistrauti lėlių namą, buvo sutarta dar tada, kai sužinojome, jog laukiamės mergaitės. Sutarta ir pamiršta...  Bet štai prieš šias Kalėdas mūsų mažoji (beveik penkiametė) grįžusi iš darželio nei kiek neabejodama pareiškė, kad po eglute ji rasianti būtent namelį lėlėms (supakuotą į dėžę, kuri vietos daug neužima ir į senelio maišą, savaime suprantama, kuo puikiausiai tilps). Kadangi parduotuvių asortimentas nenudžiugino, o ir norėjosi kažko savo bei jaukaus, pamažu puoselėjamo kartu su vaikučiais, nutarėme namo statybas pradėti visi kartu dar iki švenčių. Įkvėpimu tapo šis optimistiškas aprašymas, o pradine medžiaga - maždaug tokia lentyna:

(nuotrauka pasiskolinta)

Namo nugarėlei panaudojome didelį kartono lakštą (iš spintos detalių pakuotės), kurį vyras "prišaudė" metalinėmis kabėmis po to, kai ant jos jau buvo užklijuoti "tapetai".

Kambarių sienas išklijavau Sunukuose pirkta lipnia plėvele: gėlėta ir marginta žaliais bei raudonais ornamentais:

Luboms matinės baltos plėvelės pirkau Ermitaže iš likučių.

Na o čia Kalėdų senelio dovanos - pirmoji namo gyventoja ir keli baldeliai (tokių esu pastebėjusi :) PC "Prisma" po 5 lt):

Saldžios rožytės

Tokias rožytes mano vaikystėje kepdavo vienos darželio draugės mama – skonis gal ir nėra kažkuo labai ypatingas, primena tradicinius "susuktus" vaflius, bet vis kažkas įdomesnio papuošti šventiniam stalui.

Tešlą paruošti labai paprasta. Produktai maždaug 11 rožyčių:

• 4 kiaušiniai,
• 1 stiklinė miltų,
• 1 stiklinė cukraus,
• vanilinio cukraus (nebūtina).

Kepama po vieną rožytę. Ant didelės sviestu išteptos skardos kuo didesniais atstumais vienas nuo kito arbatiniu šaukšteliu papilami 7 tešlos "blyniukai" – būsimi rožytės žiedlapiai. Reikia stengtis, kad jie būtų kuo taisyklingesnės formos (skardos paviršius irgi pageidautinas kuo lygesnis, kad tešla nevarvėtų, lapeliai nesusilietų). Krašteliams pradėjus gelsti skarda ištraukiama iš orkaitės ir labai greitai, kol blyneliai dar karšti, iš jų tvirtai suspaudžiant suformuojama rožė. Svarbu nekepti lapelių perilgai – tuomet jie bus pertrapūs ir sulipdyti nebepavyks. Suformavus rožę skarda, jei reikia, dar patepama sviestu, ir kepami 7 blyniukai kitai rožytei ir t.t.

Popieriniai paukščiai

Dalinuosi radinuku – štai tokių popierinių paukštukų, pasiruošusių iškeliauti į mūsų vaikų darželį, schemomis (ir šiek tiek anglų kalba).

Margaspalvė kepuraitė

Mezgiau 2,5 mm storio virbalais iš 5 spalvų: tamsiai žydros, mėlynos, juodos, šviesiai žydros ir baltos - 6 gijų akrilaninių siūlų.

Derėtų paminėti, kad šiek tiek prisilaikiau šios kepuraitės aprašymo, bet toji megzta ratu ir iš vienų pereinamos spalvos siūlų.

Apmečiau 114 akių (t.y. 112 a. ir 2 kraštines akis siūlei) tamsiai žydrais siūlais.

13 eilių mezgiau stulpeliais 2:2. Kad siūlės vietoje susidarytų stulpelis iš 2 greta esančių gerųjų akių, kraštines akis išvirkščiojoje mezginio pusėje mezgiau taip: pirmoji akis geroji, antra išvirkščioji, toliau visa eilė stulpelių 2:2, priešpaskutinė akis išvirkščioji, paskutinė - geroji. Gerojoje mezginio pusėje atitinkamai atvirkščiai.

Toliau nepriklausomai nuo rašto kiekvieną eilutę mezgiau vis kita spalva tokiu eiliškumu: tamsiai žydra, mėlyna, juoda, šviesiai žydra, balta ir vėl iš naujo.

I eilutę mezgiau gerosiomis akimis. Kad kepurėlė būtų laisvesnė, labiau apkritusi, maždaug vienodais intervalais pridėjau papildomai 15 akių - iš viso susidarė 129 akys.

II eilutę išmezgiau išvirkščiosiomis akimis.

Nuo III eilutės pradėjau toliau aprašytąjį raštą:

- 1, 3, 5 eilės (iš gerosios mezginio pusės): kraštinė akis gerai, antroji akis gerai, (užmetimas, 5 akys gerai, 3 akys sumegztos kartu, 5 akys gerai, užmetimas, 1 akis gerai) x 9, kraštinė akis gerai;
- 2, 4 eilės (iš išvirkščiosios mezginio pusės) išvirkščiosiomis akimis;
- 6 eilė (iš išvirkščiosios mezginio pusės) gerosiomis akimis.

Raštą pakartojau 6 kartus ir pradėjau kepurėlę siaurinti - dar 2 kartus pakartojau po 6 rašto eiles, bet nebedarydama užmetimų. Visas likusias akis sumezgiau gerai po 2, nukirpau siūlą palikdama ilgą jo galą, pervėriau per likusias akis ir gerai užveržiau. Likusiu siūlo galu susiuvau nugaroje kepurę nematomąją siūle.

Gėlytę nėriau pagal šią schemą:

Viduriuką papuošiau senu auskaru - gėlyte.

Kiekvienam iš raištelių reikiamoje vietoje surinkau po 6 akis kepurėlės krašte. Mezgiau "žarnele": pirma akis nukeliama, antra išmezgama gerąja akimi, trečia perkeliama ant dešiniojo virbalo neišmegzta (siūlą paliekant priekyje), ketvirta išmezgama gerąja akimi, penkta perkeliama, šešta išmezgama blogąja akimi; apsukama ir viskas kartojama.

"Frostlight" šalikas

Daugelis turbūt sutiks, kad megzti šalikus yra ganėtinai nuobodu. Kita vertus, kaip tik toks nesudėtingas užsiėmimas - visai neblogas būdas prastumti laiką netikėtai atsidūrus su vaiku ligoninėje. 

Kadangi neturėjau interneto, mezgiau pagal šį aprašymą, nors yra net ir filmuota instrukcija.

Smagus raštelis - stulpelių šilumos ir kiauraraščio lengvumo derinys:

Nešioju su šia kepure ir šiomis pirštinėmis. Net komplimento: "Jūs labai gražiai mezgate" spėjau sulaukti važiuodama troleibusu, ant kelių pasisodinusi dar ir vieną iš savo nykštukų :))

"Laikraščių pardavėjo" kepurė

"Newsboy" mano turimame anglų - lietuvių kalbų žodyne išversta: "laikraščių pardavėjas arba išnešiotojas (berniukas arba paauglys)".

Jau senokai akį buvo patraukusios tokio tipo kepurės, bet nepatiko, kad ausys lieka visai arba bent iš dalies neuždengtos, o juk ruduo, orai vėsta (mes jau ir sirgimų sezoną spėjome atidaryti...) Trumpai tariant, visaip taip mintijau, kol nepamačiau tokio modelio:

Šaltinis

Pirkti aprašymo nesusigundžiau, bet pamėginti pačiai - kodėl ne. Taigi pradinis variantas išėjo toks:

Deja ant savo vaiko galvytės jis nedžiugino tiek, kiek tikėjausi - dirželis atrodė pertrumpas, o snapelio kampučiai styrojo nei šiaip, nei taip. Pataisius tiek kepurės šeimininkas - penkiametis sūnus, tiek vyras įvertino, kad dabar žymiai geriau, tad ir aprašymą pateiksiu tik galutinio varianto (jums spręsti - patobulinto ar sugadinto).

Mezgiau iš pusvilnės - tamsiai mėlynų YarnArt MERINO DE LUXE siūlų 3 mm ir 2 mm storio virbalais.

3 mm storio virbalais apmečiau 100 akių pagalbiniais kitos spalvos siūlais ir numezgiau porą eilių lygiuoju raštu (mezgant nebe pirmą kepurę, galima būtų tiesiog pradėti nuo snapelio, bet aš jo formavimą pasilikau pabaigai). Toliau mezgiau jau mėlynais siūlais - 7 eiles stulpeliais 1:1 (kraštines akis - visą laiką gerai, kad siūnant gautųsi daili nematoma šoninė siūlė), 1 eilę (išvirkščiojoje mezginio pusėje) - gerosiomis akimis, toliau - lygiuoju raštu (gerojoje pusėje gerosiomis akimis, išvirkščiojoje - išvirkščiosiomis) apie 7,5 cm.

Siaurinau 6-iose vietose. Tam mezginį suskirsčiau į 7 dalis (vieną jų dalijo būsima nugarinė kepurės siūlė) taip: 8, 17, 17, 17, 17, 16, 8 ir pasižymėjau žiogeliais:

Toliau mezgiau kiekvienoje gerojoje eilėje ties kiekvienu iš žymeklių sumegzdama po dvi akis kartu - pirmąjį kartą abipus žiogelio esančias dvi akis sumezgiau kartu į dešinę, paskui kaskart gautąją akį tai su prieš ja esančia akimi į kairę, tai su po jos esančia akimi į dešinę (taip akių nuleidimo linijos būna tiesios).

Ant virbalo likus 22 akims, visas akis, išskyrus kraštines (pirmąją ir paskutinę), sumezgiau po dvi. Nutraukiau siūlą palikdama gana ilgą laisvą galą, pertraukiau jį per likusias 12 akių, stipriai užveržiau ir tuo pačiu siūlu susiuvau kepurės šoną nematomąja siūle.

Ardydama pagalbinį siūlą mezginio pradžioje surinkau 100 akių. Skaičiuojant nuo kepurės siūlės akis padalijau taip: 32, 36 (snapeliui), 32. Megzti pradėjau nuo dešiniojo būsimo snapelio krašto. Išmezgiau gerosiomis akimis vieną eilę (36 snapelio akis ir 64 likusias), apsukau mezginį ir nuleidau 64 akis. Liko snapelio akys. Jį, pakeitusi virbalus į 2 mm storio, mezgiau ripsu - porą eilių paprastai, paskui ėmiau apvalinti kraštus: vieną kartą eilės pradžioje sumezgiau po 1 akį, du kartus po 2, tada nuleidau visas likusias akis.

Dirželiui apmečiau 40 akių 2 mm virbalais, numezgiau 9 eiles ripsu (šįkart pirmąją akį nukeldama), 10-oje eilėje nuleidau.

Įsiuvau dvi sagas ir dar dėl visa ko prikabinau dirželį per vidurį tarp jų.

Gėlėta kosmetinė pagal Tildą

Žaviosios lėlytės Tildos daugeliui turbūt nereikia pristatinėti. Šiuo savo siuvinuku nesistengiau pataikyti į jos spalvingo pasaulio stilių, tačiau nedera nutylėti, jog kaip tik iš knygos Tildas Hus. Sew pretty homestyle, 2006 (čia tokių ir panašių gėrių galima parsisiųsti nemokamai...) pasiskolinau pagrindinę iškarpą (tiesa, man ji pasirodė mažoka, tad, atsispausdinusi ant A4 formato lapo, dar truputėlį padidinau):

Atnaujinta batų dėžė

Pirminis sumanymas buvo šią batų dėžę paversti minkštasuoliu. Galbūt ateityje, radusi tikrai derančio audinio, taip ir padarysiu, bet kol kas ji mane džiugina tiesiog tokia - viso labo perdažyta pusiau blizgiais baltais akriliniais dažais ir iš ganėtinai slėptino daikto:

Rankinė "kibirėlis"

Šį mėlyną gėlėtą audinį atidavė anyta prieš gerus keletą metų. Jau tąsyk šmėstelėjo mintis, kad jis ko gero visai tiktų rankinei, pirkinių krepšiui ar kam nors panašaus, bet įgyvendinti prisiruošiau štai tik šiemet - matyt per Šv. Velykas kieme tebestūgsantys besmegeniai net ir mane, tokią žiemos mylėtoją, privertė pajusti vasariškos nuotaikos ilgesį.

Pagrindinėms detalėms, t.y. šonams (2 detalės) ir dugnui, naudojau štai tokias iškarpas (iš Lisa Lam knygos The Bag Making Bible - visai norėčiau jos dovanų :) ).

Po 3 minėtąsias detales nepalikdama užlaidų siūlėms išsikirpau iš 3 audinių: gėlėtojo, raudono ir itin standaus, berods nebalintos medvilnės - jis suteikė rankinei formą. Gėlėtos ir standinimo medžiagos detales sudėjau kartu, susiuvau rankinės šonus bei prisiuvau dugną. Tokį patį pamušalinį "maišelį" pasiuvau iš raudono audinio. Sudėjau maišelius vieną į kitą ir ėmiausi rankenų. Joms naudojau jau minėtą žarnelę, tik šįsyk truputį plonesnę. Iš įstrižo (!) raudono audinio išsikirpau reikiamo pločio juostų (prie išorinio žarnelės perimetro dar pridėjau po 2,5 cm - siūlėms ir dėl šiokio tokio laisvumo) ir prisiuvau siuvimo mašina štai taip (pirmiausiai priekinę ir užpakalinę trumpąsias dalis, paskui likusias "pažastis" :)  ir jų tęsinį - rankenas):

Raštuota kepurė

Šią kepurę derinau prie jau aprašytų ir smagiai nešiojamų pirštinių. Mezgiau iš tokių pačių dviejų spalvų YarnArt Wool siūlų (dvigubų, kad būtų šilčiau) 2,0 mm virbalais - tiesa valiniais, bet kadangi maniškių valas gerokai perilgas kepurei - todėl ne ratu, o su siūle nugaroje.

Rausvais siūlais apmečiau 130 akių ir numezgiau 5 eiles lygiuoju raštu pradėdama išvirkščiųjų akių eile. (Kadangi mezginį reikės siūti nematomąja siūle, kraštines akis geriausia ne nukelti, o išmegzti atitinkamai gerai arba išvirškčiai kaip ir visas kitas tos eilės akis).

Raštuotos pirštinės

Nors žiema jau persiritusi į antrą pusę, visgi dar spėjau nusimegzti šiltas pirštines ir sau.
Siūlai - dvigubi YarnArt Wool (80 proc. vilna, 20 proc. - poliamidas).

Aguonų ir obuolių pyragas

Vyras juokiasi, kad visi mano kepami pyragai - obuolių. Šis pyragas irgi ne išimtis, nors teisingiau manau būtų jį vadinti aguonų pyragu su obuoliais, kurie šįsyk tėra priedas. Daug daug aguonų, nei žiupsnelio miltų ir viskas tiesiog tirpsta burnoje.

Recepto prisilaikiau šio.

Rudeninis komplektėlis mergaitei

Šįkart rudeninis komplektėlis, kurį dukrytė (pustrejų metukų) smagiai nešioja jau bene mėnuo.

Violetiniai siūlai - merino vilnos, rožiniai ne tokie šilti ir švelnūs - akrilaniniai, mat buvo po ranka, o ir labai jau tiko pagal spalvą (derinau prie tamsiai rožinės striukės). Virbalai - 2,5 nr. su valu.

Jadvygos obuolių pyragas

Nudžiugau tarp savo užrašų atradusi šį primirštą ir šiemet dar nei karto neišbandytą receptą. Šis tas naujesnio įsibėgėjus obuolių sezonui ir pradėjus sekti vaizduotei, ką gi dar galima būtų išspausti iš šios Dievo dovanos. Originalaus pyrago pavadinimo nežinau, tad tebūnie jis su padėka poniai Jadvygai, iš kurios ir sužinojau receptą.

Atnaujintas sandėliukas

Kažkada žadėjau čia savo sandėliuko šiukštu nerodyti, bet kadangi mano darbščiosios rankelės :)  pastarąją savaitę įdarbintos būtent šiame "projekte", leisiu sau truputuką pasidžiaugti ir viešai.

Dar vakar rytą šioji nykiausia namų kertelė atrodė štai taip (žinoma darbui jau įsibėgejus):

Išklijavome naujais dviejų rūšių tapetais (tiek buvo likę nuo kitų kambarių) ir surinkome mano išsvajotas tvirtas lentynas - stelažus (po ilgų paieškų išsirinkome tokius, 60 cm gylio).

Kažkuo primena pramoninį sandėlį, tiesa? Na ir kas, svarbiausia, kad daugiau jokių tiesiog ant žemės sumestų daiktų ir viską patogu pasiekti. Prie laisvosios sienos kaip tik telpa lyginimo lenta, 2 sulankstomos džiovyklos ir kopėčios - viskas. :)

Dar viena...

Ir dar viena prakutusio nykštuko kepurėlė rožinę jau spėjusiai išaugti dukrytei. Šįkart iš geresnių siūlų - švelnios ir šiltos merino vilnos.

Balta kepuraitė

Prisipažinsiu - su šia kepuraite užtrukau ilgiau nei tikėjausi. Tai žinoma nereiškia, kad visą laiką nuo tada, kai pasirodžiau virtuvines užuolaidas, nepaleidau iš rankų vąšelio, bet ardyti teko ne kartą ir ne du.

Pagrindinis raštas ėjosi greitai ir smagiai:

Jo schemą pasiskolinau:

Šaltinis

Na o čia tas mano vargų kaltininkas - viršugalvis. Labai norėjosi, kad visa kepuraitė būtų nunerta tarsi vienu raštu:

Gal patį centrą kitą (penktą?) kartą jau nerčiau ir kiek kitokį, bet perėjimu nuo "blynuko" į pagrindinį nebeplatėjantį raštą esu patenkinta. Tik jau dovanokite - tikslaus aprašymo šįkart nebus. Gal tik mažutė paslaptis - kai motyvai nėra visiškai smulkučiai, geriausia visgi pirma pasiskaičiuoti, kiek pasikartojimų tilps aplink visą galvytę, o ne bandyti pataikyti platinant iš akies. Mano atveju pasikartojimų reikėjo 23 - skaičius nei šioks, nei toks, pataikyti aklai šansų ne kažin kiek.

Virtuvinės užuolaidos

Jau galiu pasirodyti, prie ko derinau puodkeles ir staltiesę.

Ganėtinai sudėtinga nufotografuoti užuolaidą neišsiduodant, koks vaizdas už lango :) Na bent pamėginau... Visa bėda, kad nelabai matosi ir pačios užuolaidos.

Kad užuolaida atrodytų ilgio tiksliai iki palangės, bet ant šios negultų, pasiūta ji turi būti 12 mm trumpesnė, nei atstumas iki palangės (taip išskaičiau vienoje patarimų knygelėje).

Dėklas kompiuteriui

Šis daiktas atsirado dėl būtinybės - tiesiog prireikė skubiai, per vieną vakarą, sumeistrauti ką nors, kame galėčiau nešiotis savo mažulyti kompiuterį. Dailesnis, visaip kaip pagražintas galbūt dar bus ateityje, o kol kas galiu pasidžiaugti idėja, kaip tokį dėklą (maniškis siūtas iš visai plono audinio) pakietinti - puikiai tinka keli sluoksniai specialios plėvelės, klojamos po laminuotomis grindimis.

Beje šiuo kompiuteriu išties džiaugiuosi, nes jis nešiojamas, o ne tįsiamas įsiręžus, nereikalaujantis papildomo "čemodano" ir visada po ranka. O prie mažesnio monitoriaus ir subtilesnės klaviatūros priprantama - pasirodo kur kas lengviau, nei maniau.