Paveikslėliai iš džiovintų lapų

Šis sumanymas brandintas bene ilgiausiai iš visų aprašytų Mano buveinėje, todėl nuotraukų nekokybė šiek tiek liūdina, bet tai viskas, ką pavyko išspausti pagaliau pirmiesiems pavasario spinduliams drąsiau apšvietus mūsų virtuvės sieną.

Dvejis 54 x 40 cm tamsiai vyšninės spalvos medinius neblizgius rėmelius įsigijau dar prieš keletą metų:

o mažesnieji (20,5 x 22,5 cm ir 20,5 x 17,5 cm), su "paauksavimais", pagaminti iš veidrodžių rėmų likučių:

Na o su tokia primityvia kompozicija mėginau tarsi imituoti herbariumą, derindama prie jau esamos lapų temos (žr. "Virtuvinės užuolaidos", "Puodkelės").

Paveikslėlių pagrindui panaudojau kelis didžiulio seno kalendoriaus lapus (labai kokybiškas popierius - nuodėmė tokį išmesti).

Visi augalų lapai rinkti mieste vėlyvą vasarą - rudenį ir kelis mėnesius džiovinti suspausti nebereikalingoje knygoje. Mano patarimas - visada lapų prisirinkti gerokai daugiau, negu atrodo, kad prireiks, nes didelė dalis tampa nebegražūs – aptrupa, pakeičia spalvą visai ne taip, kaip norėtųsi, kreivai prisispaudžia užverčiant knygą ar pan. Kaip tik todėl paskutiniam paveikėliui man prireikė dar vienerių metų...

Lapelius klijavau lipalu. Kai klijai gerai išdžiūvo, švelniai pablizginau lapų paviršių pirštais įtrindama šiek tiek "bronzos" – tokių gelsvų miltukų, mano mamos jaunystėje naudotų makiažui. Nežinau ar dabar jų, būtent tokių, dar būna pirkti – kiek esu bandžiusi visokių purškiamų rankdarbiams skirtų dažų, jie vaizdą daugiau gadina, nei puošia. Minėtų miltelių blizgesys matosi tik ryškesnėje šviesoje, daugiau – žiūrint tam tikru kampu, o šiaip lapų paviršius atrodo natūraliai.

Lėlių namas

Kad vyrui teks sumeistrauti lėlių namą, buvo sutarta dar tada, kai sužinojome, jog laukiamės mergaitės. Sutarta ir pamiršta...  Bet štai prieš šias Kalėdas mūsų mažoji (beveik penkiametė) grįžusi iš darželio nei kiek neabejodama pareiškė, kad po eglute ji rasianti būtent namelį lėlėms (supakuotą į dėžę, kuri vietos daug neužima ir į senelio maišą, savaime suprantama, kuo puikiausiai tilps). Kadangi parduotuvių asortimentas nenudžiugino, o ir norėjosi kažko savo bei jaukaus, pamažu puoselėjamo kartu su vaikučiais, nutarėme namo statybas pradėti visi kartu dar iki švenčių. Įkvėpimu tapo šis optimistiškas aprašymas, o pradine medžiaga - maždaug tokia lentyna:

(nuotrauka pasiskolinta)

Namo nugarėlei panaudojome didelį kartono lakštą (iš spintos detalių pakuotės), kurį vyras "prišaudė" metalinėmis kabėmis po to, kai ant jos jau buvo užklijuoti "tapetai".

Kambarių sienas išklijavau Sunukuose pirkta lipnia plėvele: gėlėta ir marginta žaliais bei raudonais ornamentais:

Luboms matinės baltos plėvelės pirkau Ermitaže iš likučių.

Na o čia Kalėdų senelio dovanos - pirmoji namo gyventoja ir keli baldeliai (tokių esu pastebėjusi :) PC "Prisma" po 5 lt):

Saldžios rožytės

Tokias rožytes mano vaikystėje kepdavo vienos darželio draugės mama – skonis gal ir nėra kažkuo labai ypatingas, primena tradicinius "susuktus" vaflius, bet vis kažkas įdomesnio papuošti šventiniam stalui.

Tešlą paruošti labai paprasta. Produktai maždaug 11 rožyčių:

• 4 kiaušiniai,
• 1 stiklinė miltų,
• 1 stiklinė cukraus,
• vanilinio cukraus (nebūtina).

Kepama po vieną rožytę. Ant didelės sviestu išteptos skardos kuo didesniais atstumais vienas nuo kito arbatiniu šaukšteliu papilami 7 tešlos "blyniukai" – būsimi rožytės žiedlapiai. Reikia stengtis, kad jie būtų kuo taisyklingesnės formos (skardos paviršius irgi pageidautinas kuo lygesnis, kad tešla nevarvėtų, lapeliai nesusilietų). Krašteliams pradėjus gelsti skarda ištraukiama iš orkaitės ir labai greitai, kol blyneliai dar karšti, iš jų tvirtai suspaudžiant suformuojama rožė. Svarbu nekepti lapelių perilgai – tuomet jie bus pertrapūs ir sulipdyti nebepavyks. Suformavus rožę skarda, jei reikia, dar patepama sviestu, ir kepami 7 blyniukai kitai rožytei ir t.t.

Popieriniai paukščiai

Dalinuosi radinuku – štai tokių popierinių paukštukų, pasiruošusių iškeliauti į mūsų vaikų darželį, schemomis (ir šiek tiek anglų kalba).

Margaspalvė kepuraitė

Mezgiau 2,5 mm storio virbalais iš 5 spalvų: tamsiai žydros, mėlynos, juodos, šviesiai žydros ir baltos - 6 gijų akrilaninių siūlų.

Derėtų paminėti, kad šiek tiek prisilaikiau šios kepuraitės aprašymo, bet toji megzta ratu ir iš vienų pereinamos spalvos siūlų.

Apmečiau 114 akių (t.y. 112 a. ir 2 kraštines akis siūlei) tamsiai žydrais siūlais.

13 eilių mezgiau stulpeliais 2:2. Kad siūlės vietoje susidarytų stulpelis iš 2 greta esančių gerųjų akių, kraštines akis išvirkščiojoje mezginio pusėje mezgiau taip: pirmoji akis geroji, antra išvirkščioji, toliau visa eilė stulpelių 2:2, priešpaskutinė akis išvirkščioji, paskutinė - geroji. Gerojoje mezginio pusėje atitinkamai atvirkščiai.

Toliau nepriklausomai nuo rašto kiekvieną eilutę mezgiau vis kita spalva tokiu eiliškumu: tamsiai žydra, mėlyna, juoda, šviesiai žydra, balta ir vėl iš naujo.

I eilutę mezgiau gerosiomis akimis. Kad kepurėlė būtų laisvesnė, labiau apkritusi, maždaug vienodais intervalais pridėjau papildomai 15 akių - iš viso susidarė 129 akys.

II eilutę išmezgiau išvirkščiosiomis akimis.

Nuo III eilutės pradėjau toliau aprašytąjį raštą:

- 1, 3, 5 eilės (iš gerosios mezginio pusės): kraštinė akis gerai, antroji akis gerai, (užmetimas, 5 akys gerai, 3 akys sumegztos kartu, 5 akys gerai, užmetimas, 1 akis gerai) x 9, kraštinė akis gerai;
- 2, 4 eilės (iš išvirkščiosios mezginio pusės) išvirkščiosiomis akimis;
- 6 eilė (iš išvirkščiosios mezginio pusės) gerosiomis akimis.

Raštą pakartojau 6 kartus ir pradėjau kepurėlę siaurinti - dar 2 kartus pakartojau po 6 rašto eiles, bet nebedarydama užmetimų. Visas likusias akis sumezgiau gerai po 2, nukirpau siūlą palikdama ilgą jo galą, pervėriau per likusias akis ir gerai užveržiau. Likusiu siūlo galu susiuvau nugaroje kepurę nematomąją siūle.

Gėlytę nėriau pagal šią schemą:

Viduriuką papuošiau senu auskaru - gėlyte.

Kiekvienam iš raištelių reikiamoje vietoje surinkau po 6 akis kepurėlės krašte. Mezgiau "žarnele": pirma akis nukeliama, antra išmezgama gerąja akimi, trečia perkeliama ant dešiniojo virbalo neišmegzta (siūlą paliekant priekyje), ketvirta išmezgama gerąja akimi, penkta perkeliama, šešta išmezgama blogąja akimi; apsukama ir viskas kartojama.

"Frostlight" šalikas

Daugelis turbūt sutiks, kad megzti šalikus yra ganėtinai nuobodu. Kita vertus, kaip tik toks nesudėtingas užsiėmimas - visai neblogas būdas prastumti laiką netikėtai atsidūrus su vaiku ligoninėje. 

Kadangi neturėjau interneto, mezgiau pagal šį aprašymą, nors yra net ir filmuota instrukcija.

Smagus raštelis - stulpelių šilumos ir kiauraraščio lengvumo derinys:

Nešioju su šia kepure ir šiomis pirštinėmis. Net komplimento: "Jūs labai gražiai mezgate" spėjau sulaukti važiuodama troleibusu, ant kelių pasisodinusi dar ir vieną iš savo nykštukų :))

"Laikraščių pardavėjo" kepurė

"Newsboy" mano turimame anglų - lietuvių kalbų žodyne išversta: "laikraščių pardavėjas arba išnešiotojas (berniukas arba paauglys)".

Jau senokai akį buvo patraukusios tokio tipo kepurės, bet nepatiko, kad ausys lieka visai arba bent iš dalies neuždengtos, o juk ruduo, orai vėsta (mes jau ir sirgimų sezoną spėjome atidaryti...) Trumpai tariant, visaip taip mintijau, kol nepamačiau tokio modelio:

Šaltinis

Pirkti aprašymo nesusigundžiau, bet pamėginti pačiai - kodėl ne. Taigi pradinis variantas išėjo toks:

Deja ant savo vaiko galvytės jis nedžiugino tiek, kiek tikėjausi - dirželis atrodė pertrumpas, o snapelio kampučiai styrojo nei šiaip, nei taip. Pataisius tiek kepurės šeimininkas - penkiametis sūnus, tiek vyras įvertino, kad dabar žymiai geriau, tad ir aprašymą pateiksiu tik galutinio varianto (jums spręsti - patobulinto ar sugadinto).

Mezgiau iš pusvilnės - tamsiai mėlynų YarnArt MERINO DE LUXE siūlų 3 mm ir 2 mm storio virbalais.

3 mm storio virbalais apmečiau 100 akių pagalbiniais kitos spalvos siūlais ir numezgiau porą eilių lygiuoju raštu (mezgant nebe pirmą kepurę, galima būtų tiesiog pradėti nuo snapelio, bet aš jo formavimą pasilikau pabaigai). Toliau mezgiau jau mėlynais siūlais - 7 eiles stulpeliais 1:1 (kraštines akis - visą laiką gerai, kad siūnant gautųsi daili nematoma šoninė siūlė), 1 eilę (išvirkščiojoje mezginio pusėje) - gerosiomis akimis, toliau - lygiuoju raštu (gerojoje pusėje gerosiomis akimis, išvirkščiojoje - išvirkščiosiomis) apie 7,5 cm.

Siaurinau 6-iose vietose. Tam mezginį suskirsčiau į 7 dalis (vieną jų dalijo būsima nugarinė kepurės siūlė) taip: 8, 17, 17, 17, 17, 16, 8 ir pasižymėjau žiogeliais:

Toliau mezgiau kiekvienoje gerojoje eilėje ties kiekvienu iš žymeklių sumegzdama po dvi akis kartu - pirmąjį kartą abipus žiogelio esančias dvi akis sumezgiau kartu į dešinę, paskui kaskart gautąją akį tai su prieš ja esančia akimi į kairę, tai su po jos esančia akimi į dešinę (taip akių nuleidimo linijos būna tiesios).

Ant virbalo likus 22 akims, visas akis, išskyrus kraštines (pirmąją ir paskutinę), sumezgiau po dvi. Nutraukiau siūlą palikdama gana ilgą laisvą galą, pertraukiau jį per likusias 12 akių, stipriai užveržiau ir tuo pačiu siūlu susiuvau kepurės šoną nematomąja siūle.

Ardydama pagalbinį siūlą mezginio pradžioje surinkau 100 akių. Skaičiuojant nuo kepurės siūlės akis padalijau taip: 32, 36 (snapeliui), 32. Megzti pradėjau nuo dešiniojo būsimo snapelio krašto. Išmezgiau gerosiomis akimis vieną eilę (36 snapelio akis ir 64 likusias), apsukau mezginį ir nuleidau 64 akis. Liko snapelio akys. Jį, pakeitusi virbalus į 2 mm storio, mezgiau ripsu - porą eilių paprastai, paskui ėmiau apvalinti kraštus: vieną kartą eilės pradžioje sumezgiau po 1 akį, du kartus po 2, tada nuleidau visas likusias akis.

Dirželiui apmečiau 40 akių 2 mm virbalais, numezgiau 9 eiles ripsu (šįkart pirmąją akį nukeldama), 10-oje eilėje nuleidau.

Įsiuvau dvi sagas ir dar dėl visa ko prikabinau dirželį per vidurį tarp jų.