Jadvygos obuolių pyragas

Nudžiugau tarp savo užrašų atradusi šį primirštą ir šiemet dar nei karto neišbandytą receptą. Šis tas naujesnio įsibėgėjus obuolių sezonui ir pradėjus sekti vaizduotei, ką gi dar galima būtų išspausti iš šios Dievo dovanos. Originalaus pyrago pavadinimo nežinau, tad tebūnie jis su padėka poniai Jadvygai, iš kurios ir sužinojau receptą.

Atnaujintas sandėliukas

Kažkada žadėjau čia savo sandėliuko šiukštu nerodyti, bet kadangi mano darbščiosios rankelės :)  pastarąją savaitę įdarbintos būtent šiame "projekte", leisiu sau truputuką pasidžiaugti ir viešai.

Dar vakar rytą šioji nykiausia namų kertelė atrodė štai taip (žinoma darbui jau įsibėgejus):

Išklijavome naujais dviejų rūšių tapetais (tiek buvo likę nuo kitų kambarių) ir surinkome mano išsvajotas tvirtas lentynas - stelažus (po ilgų paieškų išsirinkome tokius, 60 cm gylio).

Kažkuo primena pramoninį sandėlį, tiesa? Na ir kas, svarbiausia, kad daugiau jokių tiesiog ant žemės sumestų daiktų ir viską patogu pasiekti. Prie laisvosios sienos kaip tik telpa lyginimo lenta, 2 sulankstomos džiovyklos ir kopėčios - viskas. :)

Dar viena...

Ir dar viena prakutusio nykštuko kepurėlė rožinę jau spėjusiai išaugti dukrytei. Šįkart iš geresnių siūlų - švelnios ir šiltos merino vilnos.

Balta kepuraitė

Prisipažinsiu - su šia kepuraite užtrukau ilgiau nei tikėjausi. Tai žinoma nereiškia, kad visą laiką nuo tada, kai pasirodžiau virtuvines užuolaidas, nepaleidau iš rankų vąšelio, bet ardyti teko ne kartą ir ne du.

Pagrindinis raštas ėjosi greitai ir smagiai:

Jo schemą pasiskolinau:

Šaltinis

Na o čia tas mano vargų kaltininkas - viršugalvis. Labai norėjosi, kad visa kepuraitė būtų nunerta tarsi vienu raštu:

Gal patį centrą kitą (penktą?) kartą jau nerčiau ir kiek kitokį, bet perėjimu nuo "blynuko" į pagrindinį nebeplatėjantį raštą esu patenkinta. Tik jau dovanokite - tikslaus aprašymo šįkart nebus. Gal tik mažutė paslaptis - kai motyvai nėra visiškai smulkučiai, geriausia visgi pirma pasiskaičiuoti, kiek pasikartojimų tilps aplink visą galvytę, o ne bandyti pataikyti platinant iš akies. Mano atveju pasikartojimų reikėjo 23 - skaičius nei šioks, nei toks, pataikyti aklai šansų ne kažin kiek.

Virtuvinės užuolaidos

Jau galiu pasirodyti, prie ko derinau puodkeles ir staltiesę.

Ganėtinai sudėtinga nufotografuoti užuolaidą neišsiduodant, koks vaizdas už lango :) Na bent pamėginau... Visa bėda, kad nelabai matosi ir pačios užuolaidos.

Kad užuolaida atrodytų ilgio tiksliai iki palangės, bet ant šios negultų, pasiūta ji turi būti 12 mm trumpesnė, nei atstumas iki palangės (taip išskaičiau vienoje patarimų knygelėje).

Dėklas kompiuteriui

Šis daiktas atsirado dėl būtinybės - tiesiog prireikė skubiai, per vieną vakarą, sumeistrauti ką nors, kame galėčiau nešiotis savo mažulyti kompiuterį. Dailesnis, visaip kaip pagražintas galbūt dar bus ateityje, o kol kas galiu pasidžiaugti idėja, kaip tokį dėklą (maniškis siūtas iš visai plono audinio) pakietinti - puikiai tinka keli sluoksniai specialios plėvelės, klojamos po laminuotomis grindimis.

Beje šiuo kompiuteriu išties džiaugiuosi, nes jis nešiojamas, o ne tįsiamas įsiręžus, nereikalaujantis papildomo "čemodano" ir visada po ranka. O prie mažesnio monitoriaus ir subtilesnės klaviatūros priprantama - pasirodo kur kas lengviau, nei maniau.

Puodkelės

Dar keletas paskutinių dienų siuvinukų. Šias puodkeles ir virtuvinę pirštinę derinau prie jau esamų tokių pat gėlėtų užuolaidų, kurias parodysiu, kai bus prigręžti kabliukai parišimo juostoms.

Puodkelėms išsikirpau do du kvadratėlius (kraštinė - 20 cm) gėlėto medvilninio audinio ir po du - sintepono (kad būtų storiau), iš įstrižo vienspalvio vyšninio audinio (sudėtis - linas su medvilne, tik procentų nebeprisimenu) - 4 cm pločio juostelių apsiūti kraštams. Siuvau rankomis mašinine siūle. Pirmiausiai prisiuvau juostelę adata durdama per visus minėtuosius sluoksnius: