Balta kepuraitė

Prisipažinsiu - su šia kepuraite užtrukau ilgiau nei tikėjausi. Tai žinoma nereiškia, kad visą laiką nuo tada, kai pasirodžiau virtuvines užuolaidas, nepaleidau iš rankų vąšelio, bet ardyti teko ne kartą ir ne du.

Pagrindinis raštas ėjosi greitai ir smagiai:

Jo schemą pasiskolinau:

Šaltinis

Na o čia tas mano vargų kaltininkas - viršugalvis. Labai norėjosi, kad visa kepuraitė būtų nunerta tarsi vienu raštu:

Gal patį centrą kitą (penktą?) kartą jau nerčiau ir kiek kitokį, bet perėjimu nuo "blynuko" į pagrindinį nebeplatėjantį raštą esu patenkinta. Tik jau dovanokite - tikslaus aprašymo šįkart nebus. Gal tik mažutė paslaptis - kai motyvai nėra visiškai smulkučiai, geriausia visgi pirma pasiskaičiuoti, kiek pasikartojimų tilps aplink visą galvytę, o ne bandyti pataikyti platinant iš akies. Mano atveju pasikartojimų reikėjo 23 - skaičius nei šioks, nei toks, pataikyti aklai šansų ne kažin kiek.

Virtuvinės užuolaidos

Jau galiu pasirodyti, prie ko derinau puodkeles ir staltiesę.

Ganėtinai sudėtinga nufotografuoti užuolaidą neišsiduodant, koks vaizdas už lango :) Na bent pamėginau... Visa bėda, kad nelabai matosi ir pačios užuolaidos.

Kad užuolaida atrodytų ilgio tiksliai iki palangės, bet ant šios negultų, pasiūta ji turi būti 12 mm trumpesnė, nei atstumas iki palangės (taip išskaičiau vienoje patarimų knygelėje).

Dėklas kompiuteriui

Šis daiktas atsirado dėl būtinybės - tiesiog prireikė skubiai, per vieną vakarą, sumeistrauti ką nors, kame galėčiau nešiotis savo mažulyti kompiuterį. Dailesnis, visaip kaip pagražintas galbūt dar bus ateityje, o kol kas galiu pasidžiaugti idėja, kaip tokį dėklą (maniškis siūtas iš visai plono audinio) pakietinti - puikiai tinka keli sluoksniai specialios plėvelės, klojamos po laminuotomis grindimis.

Beje šiuo kompiuteriu išties džiaugiuosi, nes jis nešiojamas, o ne tįsiamas įsiręžus, nereikalaujantis papildomo "čemodano" ir visada po ranka. O prie mažesnio monitoriaus ir subtilesnės klaviatūros priprantama - pasirodo kur kas lengviau, nei maniau.

Puodkelės

Dar keletas paskutinių dienų siuvinukų. Šias puodkeles ir virtuvinę pirštinę derinau prie jau esamų tokių pat gėlėtų užuolaidų, kurias parodysiu, kai bus prigręžti kabliukai parišimo juostoms.

Puodkelėms išsikirpau do du kvadratėlius (kraštinė - 20 cm) gėlėto medvilninio audinio ir po du - sintepono (kad būtų storiau), iš įstrižo vienspalvio vyšninio audinio (sudėtis - linas su medvilne, tik procentų nebeprisimenu) - 4 cm pločio juostelių apsiūti kraštams. Siuvau rankomis mašinine siūle. Pirmiausiai prisiuvau juostelę adata durdama per visus minėtuosius sluoksnius:

Pati paprasčiausia staltiesė

Menkas malonumas pasigauti gripą (o jei dar pandeminį - vien pavadinimas kaip skamba). Kita vertus, visai smagu netikėtai gauti savaitę atostogų. Šiandien jau buvau išsitraukusi siuvimo mašiną. Šį bei tą pradėjau, dar kai ką beveik pabaigiau, bet kol kas "pristatyti" galiu tik patį kukliausią darbelį - languotą virtuvinę staltiesę (du vienetus :) , nes gi reikės dažnai skalbti).

Taigi kaip pasisiūti visiškai paprastą stačiakampę staltiesę.

Atnaujintas virtuvinis kampas

Labai ilgai neapsisprendžiau, kiek šie vaizdai tinkami viešinimui, na bet triūso, kaip sakoma, visgi įdėta nemažai, o ir šiame tinklaraštyje jau verkiant reikia šio to naujesnio, kol galutinai voratinkliais neapėjo.

Taigi štai taip atrodo mūsų senasis - naujasis virtuvinis kampas, iš raudono tapęs šviesiai kakavinis, iš balto - dar baltesnis. Galiu pasakyti tiek, kad proceso eigoje su vyru priėjome prie visiškai vieningos išvados, kad tai ko gero paskutinis kartais, kai imamės tokio darbo. Išties būtų buvę nepalyginamai paprasčiau tiesiog nusipirkti naujus baldus. Na bet vis tas mano noras suteikti paskutinį šansą daiktui, prie kurio nori nenori ilgainiui jau esi prisirišęs ir, panašiai kaip nusenusio naminio šuns, negali lengva ranka tiesiog išmesti pro duris.

Kaip pasiaurinti pirktinį megztuką

Šįkart visiškai nieko nerašysiu apie mezgimą. Tik pasidžiaugsiu smulkmenėle (net neišeina jos pavadinti gudrybe), kaip pavyko pataisyti pernelyg erdvų pirktinį megztuką. Tiek pagrindinė jo dalis, tiek rankovės man buvo perplačios. Po kelių matavimųsi ir segiojimų žiogeliais nusprendžiau, kad siūles reikėtų perkelti maždaug per 2,5 cm. Taip ir pasižymėjau smeigtukais - 3 cm nuo mezginio krašto: